„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15)

Velykinis laikotarpis, kurį išgyvename nuo Kristaus Prisikėlimo šventės iki pat Sekminių, yra Jėzaus Bažnyčiai duotas pažado laikas, kad Ji neliks vieniša, bet bus apgaubta Šv. Dvasios malone. Šešto Velykų sekmadienio Evangelija mus dar kartą sugrąžina į Paskutinę Vakarienę, paskutinius Jėzaus žodžius, viltis ir pažadus. Kalbama apie Dvasią Globėją, Užtarėją, kuri lydi kiekvieną, kuris gyvena Jėzaus mokymu ir laikosi Jo meilės įstatymų.
Kur žmogaus šlovė? Gal daiktuose, turtuose, laikinose gyvenimo pergalėse? Taip – dažnai žmogaus šlovė, atremta ne į Dievą, bet į šį pasaulį, trunka tik akimirkas bei minutes, su savimi vėliau vilkdama ilgiausius nusivylimo ir kartėlio laikotarpius.
Jėzaus siūloma šlovė kitokia. Ji amžina, nes siūlo ne akimirksnio, o amžinybės džiaugsmą. Jėzus sako: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).
Šiandienos pasaulis tiek daug pripildytas daiktų: visi turime įvairiausias susisiekimo priemones: automobilius, telefonus, socialinius tinklus;  namus, pastoges, puikias mokyklas, ligonines, darbus, tačiau nebeturime tikro gyvenimo džiaugsmo! Išvarydami iš savo vidinio pasaulio Dievo buvimą, žaliuojančias sielos oazes paverčiame sausomis ir bevandenėmis dykromis, kurios daugiau nebedžiugina, o tik alina mus. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje primena, kad gyvenimo laimė ateina tik iš Dievo, ne iš daiktų ar mūsų susikurtų stabų. Didžiausia mūsų gyvenimo dovana – Dievo pažadas būti kartu ir lydėti mus gyvenimo kelyje.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS,  Airija